____________________________________________________________________

2014 m. gruodžio 13 d. Trakų Vokėje pirmą kartą visos bendruomenės buvo švenčiama Šv. Liucijos šventė (žr. nuotraukas), kuri gali tapti bendruomenės kasmetine tradicija.

Kokia šios neįprastos šventės, vykstančios žiemos tamsoje, kilmė? Su Pietų Italijos šventąja ji turi mažai ką bendro. Nors ir keista, tačiau Liucija pakeičia visai kitą viduramžių šventąjį – Mikalojų. Kai reformacija pasiekė Šiaurės Europą, buvo uždrausta garbinti šventuosius, tačiau paaiškėjo, kad sunku apsieiti be kai kurių šventųjų, ypač dosnaus mokinių globėjo Mikalojaus. Tada vokiečiai pakeitė barzdotą vyskupą Mikalojų vaikeliu Jėzumi ir perkėlė dovanų dalijimą iš gruodžio 6-osios, Mikalojaus dienos, į Kalėdas.

XVII-XVIII a. Vokietijoje, taip pat Švedijoje tarp gyvenančių vokiečių ar jų paveiktoje aplinkoje vaikelį Jėzų vaidindavo mergaitė, apsirengusi baltais marškiniais ir užsidėjusi ant galvos degančių žvakių vainiką. Tačiau Švedijoje šis paprotys neprigijo kaip Kalėdų šventė ir buvo perkeltas į šv. Liucijos dieną. Nuo ankstyvo ryto švedai pagal seną viduramžių paprotį suvalgydavo iš eilės net septynerius pusryčius – šitaip jie pasirengdavo prieškalėdžio pasninkui, kuris prasidėdavo gruodžio 13-ąją, saulei patekėjus.

XVIII a. Vakarų Švedijos dvaruose „vokiečių“ vaikelis Jėzus virto savotiška šventės šeimininke. Toji šventė vėliau buvo pavadinta tai dienai labai tinkančios šventosios vardu (Liucijos vardas kilęs iš lotyniško žodžio „lux“ – šviesa). XIX a. pabaigoje Liucijos šventė paplito po visą Švediją.

Švedijos ambasada Lietuvoje Liucijos dienos šventę rengia Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Į klausimus atsako Torstenas Schenlaeris, Švedijos ambasados kultūros patarėjas.

Liucijos diena švenčiama ne tik visoje Švedijoje, bet švedų dėka plinta ir kitose šalyse. Kaip atsirado tradicija švęsti šią dieną, kokia jos istorija?

Šiai Liucijos šventės, plačiai paplitusios Švedijoje, tradicijai yra daugiau nei šimtas metų. Švedų liuteronų pastorių knygoje–vadove galime rasti pasiūlymų, kaip ta šventė gali būti švenčiama bažnyčioje. Taip pat ten pateikiamas pasakojimas, kaip atsirado Liucijos diena. 
Tai istorija apie Liuciją ir jos motiną, kuri susirgo. Tuomet mergina ėmė melstis šv. Agotai, kad ši padėtų sergančiai motinai. Šv. Agota pasakiusi Liucijai: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo, ir Jėzus Kristus tebūna tavo vienintelis gelbėtojas“. Ir motina pasveiko. Abi moterys, norėdamos išreikšti savo begalinį dėkingumą, pardavė visą savo turtą, o gautus pinigus išdalijo vargšams. Tačiau tai labai nepatiko Liucijos sužadėtiniui, kuris, supykęs dėl šio žingsnio, pasiskundė Romos vietininkui (visa tai vyko dar Romos imperijos laikais): „Mano sužadėtinė visa, ką turėjo, atidavė Dievui, nors aš tikėjausi tai gauti“. Jis prašė, kad Liucija būtų nubausta už šį poelgį. Mergina buvo teisiama pagal romėnų teisę, tačiau ji pati sakė, kad vadovaujasi tik Dievo įstatymais. Jai paskyrė bausmę būti sudegintai ant laužo. 
Tokia ta legenda. Mes, švedai, nors esame liuteronai, „pasiskolinome“ šią šventąją iš katalikų kaip šviesos simbolį, ir dabar štai turime šviesos šventę. Išeina truputį absurdiška padėtis, nes moteris, kuri buvo sudeginta už savo gerumą, dabar mūsų tradicijoje yra kaip šviesos simbolis; per šią šventę būna išrenkama viena mergina, pavadinama Liucija, ir jai ant galvos uždedama žvakių karūna. 

Seniau kalendorius neatitiko saulės metų ir žiemos saulėgrįža būdavo minima gruodžio 13-ąją, kurią švenčiate Liucijos šventę. Gal ši Šviesos šventė atėjusi iš pagonybės?

Taip, ši šventė susijusi su pagoniškais laikais, su saulėgrįža, kai šviesa ima grįžti. Tačiau juk krikščioniškos tradicijos, simboliai yra perėmę dalį pagoniškų tradicijų visur, taip pat ir Švedijoje, ir Lietuvoje. Taip ir ši šventė turi ir pagoniškų simbolių, ir krikščioniškų.
Šiandien Švedijoje ši šventė gali būti švenčiama ir bažnyčiose, juk ji iš esmės yra krikščioniška, tačiau iš tiesų ji švenčiama visur – vaikų darželiuose, mokyklose, gatvėse, darbe, namuose - dainas, dainuojamas šv. Liucijos dieną, moka beveik visi švedai. Sakyčiau, kad tai yra viena iš demokratiškiausių, atvirų, visuomeniškų tradicijų tarp tų, kurias švenčiame - Kalėdos, Velykos, gimtadieniai – šios šventės švenčiamos su šeima, šeimos aplinkoje, o štai Liucijos procesija yra atvira visiems ir demokratiška, ja visi kartu dalijasi, švenčia dideliais būriais; šv. Liucijos dainas transliuoja televizija, radijas. Netgi per kasmet vykstančias Nobelio premijųįteikimo ceremonijas laureatus pristato Liucijos procesija (kas juos, beje, labai nustebina).

Papasakokite apie pačią šventę ir procesiją. Kaip visa tai vyksta?

Liucijos procesija atrodo kaip tikra bažnytinė procesija, tai juk dalis Bažnyčios tradicijos. Paprastai būna išrenkama viena mergina – Liucija, jai uždedamas vainikas su degančiomis žvakėmis; už jos stovi baltai apsirengusios „pamergės“ su žvakėmis rankose. Procesijos gale eina skrybėlėti vaikinai, rankose laikydami žvaigždes. 
Man Liucija asocijuojasi su Kristumi. Kristus buvo pasmerktas mirti ant kryžiaus, o Liucija - būti sudeginta ant laužo. Kristus buvo vainikuotas erškėčių vainiku, tad manau, kad Liucijos vainikas ir yra aliuzija į tą vainiką - galbūt vainikus dėdavo visiems nuteistiems mirti. Tik Liucijos karūna padaryta iš spanguolių lapų, o ne iš erškėčių – čia irgi galbūt įsipynusios vietinės tradicijos.
/.../

Šaltinis: Bernardinai.lt, 2006