• Kad mūsų vaikai čia jaustųsi saugūs... (© Nuotraukos autorė - Kastė Mašidlauskaitė)

  • Kad jaukumą čia kurtume patys... (© Nuotraukos autorė - Kastė Mašidlauskaitė)

  • Kad puoselėtume tai, ką turime... (© Nuotraukos autorius - Ojaras Mašidlauskas)

  • Kad būtume vieningi... (© Nuotraukos autorė - Vaida Markevičiūtė)

  • Kad didžiuotumės, jog gyvename būtent čia... (© Nuotraukos autorius - Vaidotas Motiejūnas)

1558 m. Trakų Vokė (arabiškai Wakja) buvo viena iš nedaugelio Lietuvos vietovių, kurioje kompaktiškai gyveno totoriai, turėję didelę mečetę.

XVII a. dvaras atiteko Abrahimui Zavadzkiui, vėliau Povilui Steponui Sapiegai, Lietuvos Didžiojo kunigaikščio arklininkui.

XVIII a. pab. – XIX a.pr. Trakų Vokė priklausė Juzefui Dombrovskiui, tuo metu ten stovėjo medinis namas su dailios formos prieangio stogu. Juzefo sūnus Liudvikas nuo 1783 m. buvo Trakų Vokės (arba Trakų) maršalka.

XVIII a. aplink Trakų Vokės dvarą įkurtas formalusis parkas. Tuo metu Lietuva buvo susijungusi su Lenkija, o XVIII a. daugelis Lenkijos parkų projektuoti barokiniu stiliumi.

XIX a. vid. pasibaigus lietuvių ir lenkų persekiojimui, Tiškevičių šeima atgavo turėtas žemes, ir dvaro savininku tapo Jonas Tiškevičius (1831-1892).

1875 m. nutiestas geležinkelis. Pakeliui iš Vilniaus į Gardiną įsikūrusi Trakų Vokė buvo strategiškai patogi vieta naujam geležinkeliui. Geležinkelio projekto brėžinyje priešais medinį pastatą matyti tvenkinys ir kai kurie seniausi geometriniai parko elementai.

1876 m. Jonas Tiškevičius architektui Leandrui Markoniui (Leandro Marconi) (1834 m. Varšuva – 1919 m. Montreux) patikėjo perstatyti dvarą. Jonas vedė kunigaikštytę Izabelę Tiškevičiūtę, kuri senojo Dombrovskių laikų pastato vietoje padėjo projektuoti naują šiuolaikišką pastatą. Leandras Markonis buvo Enriko Markonio (Enrico Marconi) sūnus ir gimė Varšuvoje. Abu su broliu Vladislavu buvo architektai.

Rūmai Trakų Vokėje buvo pastatyti 1880 metais. Pastatyta ir virtuvė, kurią iš pradžių su rūmais jungė „tunelis“, primenantis esantį Lazenkose.

1880 m. dailininkas ir muzikantas Napoleonas Orda pavaizdavo naujuosius rūmus iš parko pusės. Iš piešinio matyti visai kitoks negu dabar parko vaizdas – laukymę kirto kelias.

1887 m. Lenkijos rašytojas Edvardas Chlopickis (Edward Chlopicki) (1830-1894) aprašė parką, koks jis buvo prieš E. Andrė atliktą transformaciją: jis rašė, kad parkas buvo suprojektuotas geometrinėmis formomis, su kvadratiniais gėlynais, egzotinėmis gėlėmis, daugybe vandens telkinių ir nuostabiu Vokės upės vaizdu.

1895 m. (1897 m. ?) Feliksas Tiškevičius (gim. 1869 m., Lentvario valdytojo Vladislavo (1865-1936) ir Užutrakio valdytojo Juozapo (1868-1917) brolis) su žmona Antanina vokiečių architektui Frankui Svečenui (Franc Svetchen) patikėjo pastatyti rūmus Palangos pajūryje. Svečenas jau buvo dirbęs Antaninos šeimai dviejuose dideliuose dvaruose Lenkijoje, Potulicėje (netoli Gardino) ir Samostrzel gyvenvietėje (netoli Poznanės). Šių didelių dvarų parkus sukūrė Eduardas Andrė (Édouard Andrè). Tam tikra prasme buvo natūralu tęsti partnerystę, todėl Eduardui Andrė buvo patikėta suprojektuoti ir Palangos parką. Darbams vadovavo J. Buyssens, o alpinariumą sukūrė Boisard. Palangos parkas buvo pirmasis parkas, kurį E. Andrė sukūrė Tiškevičių šeimai. 1906 metais Renė Eduardas Andrė (René Édouard Andrè) leidinyje „Horticole Revue“ publikavo straipsnį apie Palangos parką.

1896-1901 m. Juozapas Tiškevičius Jozefui Husui patikėjo suprojektuoti rūmus ant Trakų ežero kranto, pavadintus Užutrakio rūmais, o įkurti parką patikėta Eduardui Andrė. Darbai tęsėsi iki 1901 metų.

1897 m. rugsėjo 17 d. Juozapas Tiškevičius gauna pirmųjų žinių apie E. Andrė darbą Užutrakyje.

1897 m. Vladislavas užsako Eduardui Andrė suprojektuoti Lentvario parką.

1898 m. Jonas (1867-1903), Felikso, Vladislavo ir Juozapo pusbrolis), kuris vedė Elžbietą Krasinskaitę (1871-1906), Eduardui Andrė užsakė įkurti naują parką Trakų Vokėje. E. Andrė pradėjo darbus jau esančiame parke ir sukūrė naują kraštovaizdį, panaudodamas daug teritorijoje buvusių elementų.

1899-1901 m. Florencei Andrė ištyrus Renė Andrė užrašus paaiškėja, kad pirmosios žinios apie darbus Lietuvoje atsiranda 1897 m. rugsėjo 16 d., tačiau R. Andrė tėvas ten pradėjo dirbti neabejotinai anksčiau. Taip pat kai kas žinoma apie jų apsilankymus Trakų Vokėje 1899 – 1900 metais: 1899 m. gegužės 13 d. – Eduardas Andrė lankosi Trakų Vokėje; 1899 m. rugpjūčio 25 d. – kitas susitikimas Trakų Vokėje; 1899 m. spalio 3 d. – dar vienas susitikimas Trakų Vokėje; 1900 m. balandis – dar vienas apsilankymas Trakų Vokėje.

Po 1914 m. Trakų Vokės dvaru Tiškevičių šeima naudojosi tik kaip vasarnamiu.

1915 – 1918 m. per karą didžioji dalis baldų išgabenta į Voložiną.

1929 m. Jonas Mykolas Tiškevičius (Jono Tiškevičiaus sūnus, 1897-1939) apsigyvena Trakų Vokėje. Vedęs Oną Radvilaitę, jis pradeda kai kuriuos restauravimo darbus.

Nuo 1939 m. Lietuvą okupuoja Sovietų Sąjunga, visi Trakų Vokės „lobiai“ prarandami. Dingsta statulos ir parko ornamentai.

1944 m. sovietai užima Vilnių. Prasideda tragiškasis Lietuvos istorijos laikotarpis.

1958 m. paprastame piešinyje pateikiamas parke augančių augalų sąrašas.

1970 m. įgyvendinamas parko restauravimo projektas. Jo autorius – architektas Alfonsas Lagunavičius. Daugelis elementų kinta, taip pat pakeičiama daugelis medžiagų.

1971 – 1978 m. Alfonsas Lagunavičius restauruoja pagrindinį parko pastatą – rūmus.

1989 m. – dendrologo Leono Čibiro atliktame dendrofloristiniame įvertinime pateikiamas augalų sąrašas. Maždaug devintame dešimtmetyje parke įkuriamas Lietuvos žemės ūkio institutas.

2001 m. rūmai išnuomojami Lietuvos bajorų sąjungai.

2012 m. Trakų Vokėje apsilankė Tiškevičių giminės nariai.

2014 m. rūmai atverti visuomenei.    

Real time web analytics, Heat map tracking

Mūsų rėmėjai:

Mūsų draugai:

Savivaldybė     

Gyventojų forumas Facebook'e: